J. Olekas: „Negalime nuleisti rankų - COVID-19 vis dar čia“ - Juozas Olekas
Juozas Olekas

Juozas Olekas

Europos Parlamento narys

Juozas Olekas

Juozas Olekas

Europos Parlamento narys

J. Olekas: „Negalime nuleisti rankų – COVID-19 vis dar čia“

Share on facebook
Facebook
Share on google
Google+
Share on twitter
Twitter
Share on linkedin
LinkedIn

Kaip ilgametis medicinos bendruomenės narys, pernai pradėjęs dirbti Europos Parlamente, iškart įsitraukiau į su sveikata susijusius klausimus. Tiesą sakant, pirmasis seminaras, kurį organizavau, būdamas Europos Parlamento nariu, buvo apie „Sveikesnę gerovės visuomenę“, kuriame aptarėme daugiasektorinį požiūrį ir į žmones orientuotas sveikatos paslaugas, susijusias su ŽIV, tuberkulioze ir lytiniu keliu plintančiomis užkrečiamomis ligomis. Nuo seminaro prabėgo vieneri metai, o padėtis sveikatos sektoriuje daug kas pasikeitė.

Deja, šie pokyčiai sukėlė tik dar didesnius iššūkius kovoje su retomis, lėtinėmis ir užkrečiamosiomis ligomis. Pacientams teikiamų paslaugų kokybė taip pat pablogėjo, prieinamumas tapo sunkesnis, o kai kuriose ES valstybėse narėse ar regionuose sveikatos paslaugos tapo beveik nepasiekiamos tūkstančiams žmonių, kuriems jų labiausiai reikia.

Lietuvoje susidūrėme su panašia situacija. Statistika rodo, kad mirčių skaičius, palyginti su praėjusiais metais, žymiai išaugo. Kritikai iškart suskumba sakyti, kad tai susiję su COVID-19 ir mirštamumu nuo šio viruso. Aš galiu patvirtinti tik dalį teiginio: taip, tai susiję su COVID-19, nes pacientams taikomi apribojimai ir aplaidumas neleido jiems gauti reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų, o retų, lėtinių ar užkrečiamųjų ligų atveju žmonės neteko galimybės įsigyti net gyvybiškai reikalingų vaistų.

Kurį laiką būriau Europos Parlamento narius ir šiais metais įsteigiau neformalią grupę „Už stipresnę sveikatą ES“. Mūsų tikslas yra įgarsinti ilgai trunkančias diskusijas ir poreikį stiprinti ES kompetencijas sveikatos politikoje. COVID-19 atskleidė daugelį dabarties sistemų trūkumų, ypač sveikatos priežiūros srityje. Įžengus į naują dešimtmetį, netrukus bus vieneri metai, kai kovojame su virusu, kuris sukėlė tokią didelę grėsmę visam pasauliui. Negalime užmerkti akių panašioms šiuolaikinėms grėsmėms: turime būti ne tik pasirengę tokiems pavojams, bet ir užtikrinti, kad tokiose situacijose kiekvienas pilietis gautų vienodą sveikatos apsaugos ir susijusių paslaugų kokybę.

Pabandykime pažvelgti į galimas perspektyvas, jei sveikatos priežiūra Europos Sąjungoje būtų organizuojama centralizuotai, kaip šiandien atrodytų COVID-19 padėtis? Visų pirma, viruso atpažinimas ir identifikavimas būtų buvęs greitesnis. Viena didžiausių problemų, su kuriomis susidūrė ne tik sveikatos priežiūros sistemos, bet, svarbiausia, ir pacientai, buvo viruso sukelta nežinomybė. Kiekviena valstybė narė stengėsi sutelkti visus įmanomus išteklius moksliniams tyrimams, kad gautų bet kokios naudingos informacijos. Ypač svarbi Komisijos inicijuota iniciatyva, ES lygiu dalintis mokslinėmis žiniomis, tapo gyvybiškai svarbi ne tik plečiant suvokimą apie virusą, bet ir kuriant ateities vakciną.

Girdime ir pacientų, kurie pirmieji susidūrė su COVID-19, liudijimus: tai buvo didžiulis stresas ir, svarbiausia, kova su nematomu, nepažįstamu priešu. Tai tapo iššūkiu ir gydytojams bei specialistams. Tai, kad valstybės narės bandė šias žinias sukaupti individualiai, ne tik prailgino procesą, bet, deja, kainavo ir mūsų piliečių gyvybes. Vietoje centralizuoto bendradarbiavimo, kiekviena šalis bandė į kylančius klausimus atsakyti individualiai: kokios prevencinės priemonės veikia ar neveikia, kokius vaistus galima vartoti, o kurių ne, kaip saugiai atlikti izoliaciją ir tyrimus ir aibė kitų.

Visa tai veda mus į realybę šiandien, kai turime laukti, kol vakcina pasirodys rinkoje. Problemos, kurių vis dar neišsprendėme, vis dar yra gyvybiškai svarbios. Pažvelkime į situaciją valstybėse narėse: karantino sąlygos vis dar skiriasi nuo šalies iki šalies, tyrimai skirtingose ​​šalyse atliekami remiantis skirtingomis metodikomis, žinios apie COVID-19 vis dar nėra vienodos ir, svarbiausia, viruso pažabojimo strategijos taip pat skiriasi. Privalome suprasti, kad virusai, lėtinės bei užkrečiamos ligos sienų nemato, todėl individualistinis mąstymas šioje srityje kelia tik dar didesnę grėsmę visos ES piliečiams.

Taip pat, kai kurios šalys – narės kurdamos skirtingas priemones kovai su COVID-19 apribojo būtiną prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų ir vaistų pacientams, sergantiems retomis ir infekcinėmis ligomis. Nepaisant šių, mes susidūrėme ir su paprasčiausiomis logistikos problemomis: medicinos priemonių, vaistų, veido kaukių ir kitų priemonių trūkumas atskleidė dar vieną silpnybę, grėsmę ir tuo pačiu kryptį: medicinos priemonių logistika ir gyvybiškai svarbių medicinos priemonių kaupimas turi būti vykdomas ES apimtimi. Neseniai Europos Parlamente priėmėme rezoliuciją, atkreipdami dėmesį į šią ypatingai aktualią grėsmę.

Jei sveikatos politika būtų formuojama iš dalies centralizuotu ES lygiu, esu įsitikinęs, kad virusą identifikuoti būtų buvę lengviau, pasitelkiant šviesiausius protus iš visų ES šalių – narių, o bendrų gairių diegimas, kurios būtų vienodai taikomos visoje ES, padėtų apsaugoti kiekvieną pilietį nuo galimos, nematomos ir mirtingos grėsmės.

Galiausiai, žvelgdami į ateitį šiandienos perspektyvoje, turime apibrėžti porą artėjančių pavojų. Šiuo metu nekalbėdami apie didžiules ekonomines ir socialines krizes, su kuriomis jau susiduriame, turime paklausti, kodėl po tokios ilgos kovos su virusu mes vis dar neišmokome esminių pamokų?

Kiekvienai šaliai stengiantis įsigyti didžiausią ateities vakcinos kiekį, turime žvelgti globaliai: viruso plitimas valstybėse narėse nėra vienodas, ir ateityje jis liks toks pat nestabilus. Tai – pavojaus signalas: šalims – narėms perkant vakcinas individualiai vienose valstybėse susikaups jų perteklius, o kitose skiepų paprasčiausiai trūks. Tai, galiausiai, atsilieps pacientams, kurie negalės pasinaudoti vakcina. Turint omenyje, kad mokslininkų skaičiavimais rinką 2021-ųjų vasarą turėtų pasiekti maksimalus 8 bilijonų vakcinų skaičius bei žinant, jog vakcinaciją teks atlikti bent porą kartų, susiduriame su problema, kad 3,8 bilijonų žmonių negalės pasinaudoti vakcina. Ateities vakcinos logistika privalo būti derinama ir diskutuojama ES lygiu, kitu atveju susidursime su rimtomis nepritekliaus problemomis.

Negalime ignoruoti paskutinio pavojaus signalo, kurį parodė COVID-19 pandemija. ES valstybių narių sveikatos sistemos nesugeba susidoroti su viruso sukeltu stresu. Deja, bet dažnai dėl kovos su COVID-19 nukentėjo daugelis retomis, lėtinėmis ir užkrečiamomis ligomis sergančių pacientų, taip pat padaugėjo mirčių dėl nepakankamai teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ar gyvybiškai svarbių vaistų trūkumo.

Visi sutinka, kad pasaulis tapo globalus, mes prieš kelis dešimtmečius atvėrėme vienas kitam savo šalių sienas, mūsų kultūros vis artėja viena prie kitos, darbo rinka tapo tarptautine. Kodėl mes vis dar turime kovoti, kad įrodytume, jog sveikatos politika kartu su šiais globalizacijos pokyčiais taip pat turi radikaliai pasikeisti?

Esu įsitikinęs, kad pacientams prieinama aukštos kokybės sveikatos priežiūros politika turi tapti prioritetu, o sveikatos politika pagaliau turi tapti viena iš pagrindinių ES politikos sričių. Mums nebe užtenka paaiškinimų, jog sveikata ES yra holistiškai integruota į visas kitas politikos sritis. Sutinku, kad tai yra nepaprastai reikalinga ir svarbu, tačiau tai dažnai netenka prasmės, jei ši integracija atliekama be centralizuotos ir stiprios sveikatos politikos.

Daugiau naujienų:

English version »

Mūsų svetainėje naudojame slapukus

Norėdami tęsti naršymą, patvirtinkite, kad sutinkate su slapukų rinkimu šioje svetainėje.