Juozas Olekas. Progresyvizmas, egalitarizmas, žmogaus teisės ir tvarios lygios galimybės - Juozas Olekas
Juozas Olekas

Juozas Olekas

Europos Parlamento narys

Juozas Olekas

Juozas Olekas

Europos Parlamento narys

Juozas Olekas. Progresyvizmas, egalitarizmas, žmogaus teisės ir tvarios lygios galimybės

Share on facebook
Facebook
Share on google
Google+
Share on twitter
Twitter
Share on linkedin
LinkedIn

Šiuo metu pas mus Lietuvoje įsiplieskė aršios pasaulėžiūrinės kovos: radikalus progresyvizmas, kurio priešakyje dabar yra Laisvės partija, sutinka dar aršesnį konservatyvizmo/tradicionalizmo pasipriešinimą. Konservatybūs gopnikai (nuo žodžio GOP – Grand Old Party, sinonimo kraštutiniams dešiniesiems respublikonams) progresyviuosius įžeidžiai vadina leftistais, o pastarieji anuos homofobais, nacionalistais ir net nacikais (išvestinis nuo nacistai). Ši kaktomuša link tvarios pažangos tikrai neveda.

Pasižiūrėkime į istorinę progresyvizmokonservatyvizmo raidą ir tvarios pažangos siekime nuosekliu švietėjišku darbu bei atviromis argumentuotomis diskusijomis ir pamėginkim rasti visuomenėje – ir mūsų socialdemokratų partijoje taip pat – bendrą sutarimą.

Liberalios demokratijos prasme pažiūros gali būti konservatyvios (tradicionalistinės, tautininkiškos, konservatoriškos ar krikščioniškai demokratinės) arba progresyvios:

  1. socialdemokratinės/socialistinės – kai rūpi ne tik pilietinės ir politinės, bet ir socialinės ekonominės teisės, arba
  2. liberalios – kai daugiausiai rūpinamasi tik pilietinėmis ir politinėmis teisėmis, o socialinės ekonominės teisės yra antrame plane.

Socialinėje ekonominėje plotmėje galima būti kairiuoju (už reguliuojamą arba socialinę rinką = gerovės valstybė) arba dešiniuoju (už laissez-faire, t.y. už „laisvosios“ rinkos fundamentalizmą)

Tiek kairieji (socialdemokratai ir socialistai), tiek ir dešinieji (liberalai) savo progresyvizmą kildina iš Apšvietos amžiaus (XVII/XVIII a.). Besiplėtojant progresyvizmui XVIII a. pabaigoje (didžiosios Prancūzų revoliucijos metu) suklestėjo egalitarizmas, kuris yra, ypač, svarbus kairiesiems.

Taigi, kairiesiems, šalia pilietinių ir politinių žmogaus teisių yra svarbios ir socialinės, ekonominės bei kultūrinės žmogaus teisės – kairiesiems tai bendra tvarios lygybės visuma. T.y., kairiųjų progresyvizmas (egalitarizmo pavidalu) neatskiriamas nuo socio-ekonominių teisių, kurias kairiųjų įsitikinimu užtikrina socio-ekonominis kairumas: reguliuojama rinkos ekonomika, aukštas perskirstymo lygis (didelės (% nuo BVP) viešosios pajamos), didelis ir efektyviai veikiantis viešasis sektorius bei visiems prieinamos kokybiškos viešosios paslaugos.

Tuo tarpu dešinieji pasisako už individualizmą – už mažą valstybės vaidmenį (dereguliacija), mažą perskirstymą ir mažas konsoliduotas viešąsias pajamas (% nuo BVP), viešojo sektoriaus apkarpymą/mažinimą bei viešųjų paslaugų (bent jau dalinį) privatizavimą.

Po II pasaulinio karo, kalbant apie progresyvizmą, omenyje visų pirma turimos žmogaus teisės. Jungtinės Tautos 1948 m. gruodžio 10 d. patvirtino Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuri įteisino pilietines ir politines bei socialines, ekonomines ir kultūrines žmogaus teises.

Tarp kitko, mūsų partizanai savo žeminėse, prisidėdami prie JT žmogaus teisių deklaracijos, irgi galvojo apie žmogaus teises laisvoje Lietuvoje, ką liudija Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija: “atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams”, o “socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių”.

Jungtinės Tautos, vėliau, 1966 m. gruodžio 19 d. patvirtino Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą bei Tarptautinį socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių paktą. Abu šiuos paktus yra ratifikavusi ir Lietuva.

Taigi, yra išskirtos pilietinės ir politinės žmogaus teisės, kurios dar vadinamos negatyviosiomis (nediskriminacinėmis) teisėmis ir socialinės, ekonominės bei kultūrinės žmogaus teisės, kurios dar vadinamos pozityviosiomis teisėmis. Pastarosios, ypač svarbios kalbant apie tvarias  lygias galimybes. Egzistuoja skirtingos lygių galimybių sampratos. Dešinieji pasisako arba už konservatyvią natūralių (prigimtinių teisių) galimybių sampratą, arba už liberalią teisiškai lygių galimybių sampratą. Tuo tarpu kairieji (socialistai, socialdemokratai ir net socialliberalai) už egalitarinę (lygių) galimybių sampratą. Taigi, kairiesiems vienodai svarbios tiek pilietinės ir politinės žmogaus teisės (laisvės), tiek ir socialinės, ekonominės bei kultūrinės žmogaus teisės, nes be jų, kairiųjų supratimu, tvarios lygios galimybės neįmanomos (neužtikrinamos).

Žmogaus teisės ir lygios galimybės

Už pilietines ir politines žmogaus teises, t.y. prieš diskriminaciją turėtų pasisakyti visos demokratinės politinės jėgos, kurios yra už liberalią demokratiją.

Progresyviosios partijos (pas mus LSDP, LŽP, LRLS ir Laisvės partija), būtent, ir pasisako už šias liberalias (pilietines ir politines) žmogaus laisves. Tuo tarpu konservatyviosios (tradicionalistinės) partijos (pas mus LVŽS ir TS-LKD, o taip pat DP ir LTP bei krūva kitų) už šias liberalias žmogaus laisves pasisako su išlygomis, kai kurias jų kvestionuodamos. Paradoksas, nes Lietuva yra ratifikavusi Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą.

Su socialinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis žmogaus teisėmis dar sudėtingiau, nors jas užtikrinti pas mus įpareigoja ne tik Lietuvos ratifikuotas Tarptautinis socialinių, ekonominių ir politinių teisių paktas, bet ir mūsų Konstitucija. Tačiau realybė yra kitokia. Deja, ne visi pas mus turi teisę į prieinamą būstą, sveiką maistą, kokybišką išsilavinimą, darbą, kuris garantuoja pakankamas pragyvenimui pajamas, prieinamą ir kokybišką sveikatos apsaugą bei pakankamą pragyvenimui socialinę apsaugą ir globą, jeigu jos reikia.

Taip yra todėl, kad lygių galimybių supratimas pas mus skirtingas. Dešiniosios (konservatyvios ir liberalios) partijos lygių galimybių nesusieja su būtinybe užtikrinti socialines, ekonomines ir kultūrines žmogaus teises. Tuo tarpu kairiesiems (socialistams, socialdemokratams, socialliberalams) būdingas egalitarinis (lygių!) galimybių supratimas, kuris teigia, kad tvarios lygios galimybės ir perspektyvos turi būti užtikrintos visiems.

Štai dėl ko kairiesiems tokios svarbios yra socialinės, ekonominės ir kultūrinės žmogaus teisės, nes, būtent, jos kairiuosius ir skiria nuo dešiniųjų, tame tarpe ir nuo liberalų.

Kadangi apčiuopiamas fundamentalių (pilietinių ir politinių) žmogaus teisių realizavimas praktikoje dažnai priklauso nuo žmogaus socialinės ir ekonominės padėties, tai mes, socialdemokratai turime užtikrinti ir socialines, ekonomines bei kultūrines žmogaus teises. Manau, kad neužtenka vien tik teisiškai užtiktinti pagrindines (pilietines ir politines) žmogaus teises. Siekiant visiems piliečiams užtikrinti laisvę ir tiesiog teisę į orų gyvenimą, žmogaus teisės turi būti nuolat aktyviai propaguojamos ir įgyvendinamos.

Deja, pas mus bazinės pozityviosios socialinės, ekonominės ir kultūrinės žmogaus teisės kažkaip ėmė ir atsidūrė antrame plane (nes jas nustelbė negatyviosiosnediskriminacinės – individo teisės), o jos, būtent, ir skiria socialdemokratus nuo liberalų. Taigi, būkim ne tik liberaliai progresyvūs (prieš diskriminaciją), bet, pirmiausia, ir kairieji.

Politika be ekonomikos, remiantis vien politine filosofija, o ne politine ekonomija – yra tik graži sofistika.

Taip, liberalai skelbiasi esantys progresyvūs: už individo teises ir laisves, prieš bet kokią diskriminaciją. Tačiau kas iš tų individo pilietinių ir politinių teisių tuo atveju, kai sunkiai sekasi sudurti galą su galu, o socialinės ir ekonominės teisės neužtikrinamos bei apie lygias galimybes ir perspektyvas galima nebent tik pasvajoti. Tada žmogaus teisės praktiškai lieka tik gražia teisine deklaracija. Geriausias šito pavyzdys pas mus yra negalią turinčių žmonių teisės – teisiškai jos egzistuoja, o praktiškai vis dar ne, nes realiai negalią turintieji galimybių gyventi savarankiškai vis dar neturi.

Tuo tarpu liberalų radikalios dešiniosios (neoliberalios) socio-ekonominės nuostatos rimtai gąsdina. Pvz., siekis privatizuoti kuo daugiau viešųjų (švietimo, sveikatos priežiūros, slaugos, globos ir rūpybos) paslaugų, taip kuriant paralelią privačią (tačiau toliau finansuojamą iš biudžetų) paslaugų sistemą privilegijuotiems – dešimtadaliui turtingųjų ir sėkmingųjų – apie kurią visi likusieji gali tik pasvajoti.

Reikia būti fanatiškai įsimylėjus radikalų progresyvizmą, tam, kad užsimerktum ir nematytum (arba tiesiog nenorėtum matyti) abiejų mūsų liberalų partijų radikalaus socio – ekonominio dešinumo, žinomo kaip neoliberalizmas.

Socialdemokratai tokiems liberalų ir konservatorių siekiams turi priešintis visais įmanomais būdais. Mūsų siekis – visiems vienodai prieinamos ir kokybiškos viešosios paslaugos, nes tik jos užtikrina (garantuoja) tvarias lygias galimybes ir perspektyvas visiems, t.y. užtikrina žmogaus teises praktikoje.

Keletas mano praktinių pastebėjimų, kalbant apie žmogaus teises ir lygias galimybes.

Teisę į prieinamą būstą galėtų užtikrinti municipalinio būsto fondo plėtojimas, o ne parama įsigyjant pirmąjį būstą nuosavybėn. Teisę į sveiką maistą užtikrina pakankamos pragyvenimui pajamos ir gamtą tausojantis ūkininkavimas. Teisę į darbą, kuris garantuoja pakankamas pragyvenimui pajamas, užtikrina geras išsilavinimas ir draudimas nuo nedarbo, įgalinantis naujo darbo paiešką ir galimybę persikvalifikuoti, bei visuotinio užimtumo politika. O teisingas atlyginimas už darbą kairiesiems yra esminis dalykas.

Teisę į vienodai visiems prieinamą ir kokybišką išsilavinimą užtikrina savivaldybių ir valstybės mokyklos, o ne elitinės nevyriausybinės/privačios mokyklos, vykdančios selektyvų mokinių priėmimą ir imančios iš tėvų papildomą užmokestį už mokymą, todėl prieinamos tik turtingiesiems ir sėkmingiesiems.  Teisę į visiems prieinamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas užtikrina savivaldybių ir valstybinės sveikatos priežiūros įstaigos bei privatūs šeimos gydytojai, teikiantys viešąsias sveikatos priežiūros paslaugas, o ne privačios medicininės diagnostikos ir gydymo įstaigos, kuriose šalia ligonių kasų finansavimo plačiai taikomos papildomos priemokos ir kurių paslaugos daugeliui yra sunkiai įperkamos. Teisę į prieinamas socialines paslaugas, pirmiausia į ilgalaikę slaugą, socialinę globą ir priežiūrą, užtikrina savivaldybių ir valstybinės įstaigos, kurios teikia viešąsias socialines paslaugas, o ne privačios globos ir slaugos įstaigos, kurios prieinamos tik pasiturintiems. Socialinę paramą užtikrina valstybė, o ne labdara, kuri tačiau taip pat yra svarbi. Pakankamas (nors ir su išlygomis) pragyvenimui pensijas užtikrina privalomojo socialinio draudimo sistema ir valstybė, o ne privatūs pensijų fondai, kurie iš tikrųjų aktualūs tik dideles pajamas gaunantiesiems.

Daugiau naujienų:

Europos Parlamentas Strasbūre išrinko naująją Europos Komisiją, kuri darbą pradės jau kitą savaitę. Socialdemokratas Juozas Olekas teigia, kad iš palaikymo sulaukusios Komisijos Socialistų ir Demokratų grupė Europos Parlamente tikisi visų duotų pažadų įgyvendinimo.

J. Olekas. Prėjusi savaitė Europos Parlamente

Praėjusią savaitę dirbome Europos Parlamento plenarinėje sesijoje. Jos metu priėmėme daug svarbių sprendimų, tarp jų – rezoliucijos dėl Europos vaiko garantijų iniciatyvos,

English version »

Mūsų svetainėje naudojame slapukus

Norėdami tęsti naršymą, patvirtinkite, kad sutinkate su slapukų rinkimu šioje svetainėje.